Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 22 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6166736

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
SENOJI LIETUVIŲ RELIGIJA PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kultūra
Parašė   
Antradienis, 19 Gegužė 2009 01:15

Buvo pristatyta nauja knyga "LIETUVIŲ SENOSIOS RELIGIJOS KELIAS", autorius Jonas Trinkūnas. Kartu su šiuo leidiniu debiutavo ir naujas apeigų folkloro grupės "KŪLGRINDA" albumas.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

Knygoje aprašomos lietuvių senosios religijos idėjos ir jų apraiškos. Tai išlaikė paprasta liaudis, kuri ir lietuvių kalbą išsaugojo. Vis plačiau lietuvių senameldystė prisikelia XX amžiuje ir šiandien jau turime organizuotą Romuvos sąjūdį.
Iki šiol protėvių istorija vertinama ir teberašoma, remiantis urbanizuotam pasauliui priimtais ir jos „sugalvotais" materialinės kultūros bei technologijos raidos kriterijais. Tautos dvasinė kultūra lieka kaip ir nuošalėje. Kodėl tai atsitiko? Ogi todėl, kad toji kultūra yra pinama iš subtiliausių, trapiausių žmogaus mąstymo ir elgsenos gijų. Laikmečio skersvėjai nesunkiai jas deformuoja ir netgi piktybiškai, iki neatpažintumo išdraiko. Bet be dvasinės kultūros istorijos mes nežinome tikrosios savo istorijos.
Romualdas Grigas,
Prof. habil. dr. Lietuvos MA narys korespondentas

 

Straipsnio autorius: MARIJA GIMBUTIENĖ   
"Savotiškai aktuali senoji lietuvių religija lietuviškosios visuomenės tarpe. Vieniems ji yra tolumoj spinksįs žiburėlis, lyg lietuvybės simbolis. Kitiems ji — "pagonybė", visokių nesąmonių ir prietarų pilna, su kuria reikia kovoti.

Praeitis tačiau tomis pačiomis formomis niekad nepasikartoja. Ji mums yra tarytum brangūs vaikystės prisiminimai, kraitis iš tėvų tėvų paveldėtas, gyvybės šaltinis, tekėjęs per praeities amžių amžius.

Mes neišvengiamai esame savosios praeities, tad ir senosios religijos vaikaičiai, ir mums yra tik vienas kelias: ją tirti, daugiau apie ją žinoti, rasti joje kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu. Iš istorijos ir iš dabarties įvykių žinome, koks griovimo darbas vyksta, kai tyčiojamasi iš praeities, kai griaunami pamatai ir jie nepakeičiami kitais, ir kaip auga kultūra, jei praeities palikimas kultivuojamas pagal naujų laikų reikalavimus. Nepaprastos reikšmės yra faktas, jog kuriančioji lietuvių tautos dalis nuo atgimimo laikų maitinosi ir tebesimaitina savosios žemės ir praeities syvais — tuo neabejotinu lietuviškuoju "sisu" (tas žodis suomiams reiškia vidinę magiškąją galią, kurią modernioji Suomija paveldėjo iš Kalevalos Suomijos). Be jo nebūtumėm turėję nei Čiurlioniu nei Krėvių.
Senosios religijos sąvoka ir šaltiniai

Senąja religija suprantame prieškrikščioniškąją religiją, kuri yra tiek sena, kiek sena yra lietuvių kiltis ir drauge kiek seni yra baltai (aisčiai) ir tas kamienas, iš kurio jie išsivystė. Vytauto laikų, 14-ojo amžiaus gale, krikštas krikščionybę įvedė oficialiai. Naujasis tikėjimas užėmė savąją poziciją viešajame gyvenime, o konservatyvūs žemdirbiai protėvių tikėjimą tebetę-sė šimtus metų po krikšto datos. Svetima kalba skelbiamas Dievo žodis ilgai buvo nesuprantamas, o vartojama prievarta ir bausmės žmones vertė dar atkakliau savo tikėjimo laikytis. 1418 metais žemaičiai buvo sukilę, sudegino bažnyčias, išvarė vyskupą. Kaip istoriniai šaltiniai iš 15, 16, 17 ir vėlyvesnių šimtmečių pasakoja, tarp kaimo žmonių ir svetimtaučių vyskupų ir kunigų vyko nuolatinė aštri kova. Kiek gyvas senasis tikėjimas buvo, sako pvz. nuolat skelbiamos bausmės už koplytstulpių statymą, už aukų aukojimą, už susirinkimą miškuose ir 1.1. Tik reformacijos laikais, nuo 16 amžiaus, buvo sustiprintas katalikiškasis pastoracinis darbas, iš sakyklos buvo prabilta gimtąja kalba. Nuo tada krikščionybė labiau sustiprėjo, tačiau senojo tikėjimo su šaknimis neišrovė. Laiko atžvilgiu tarp prieškrikščioniškosios  ir krikščioniškosios  epochos Lietuvoje aiškios ribos nėra buvę. Per 500 metų tos dvi epochos jungėsi į vieną kovos ir taikos keliu, sąmoningai ir nesąmoningai. Tokia religija, kokią galima buvo užtikti iki 20 amžiaus pirmityviame Lietuvos kampe, yra iš esmės dvilypė tikyba — "lietuviškoji krikščionybė", kur senosios religijos liekanos maišosi su naujomis krikščionybės atneštomis formomis. Šitoks reiškinys yra natūralus istorijos vyksmas, nes žmogaus prigimtis nepakenčia staigių lūžių, ji kaip medis nepakenčia persodinimo į naują žemę, kuri neduoda senų trąšų."

Visas straipsnis:  http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=5640&Itemid=384

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: