Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 11 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6166720

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Senovės baltų kovos Dubingių piliavietėje PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kultūra
Sekmadienis, 10 Gegužė 2009 00:30

Archeologija mums dovanoja galimybę prisiliesti prie to, ką lietė mūsų protėvių rankos prieš šimtus ir tūkstančius metų. Gyvoji archeologija – patraukli kelionė į praeitį!

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

Žmonijos istorija – amžina ir begalinė asmenybių, bendruomenių, genčių, valstybių tarpusavio santykių kaita. Jie, kaip apie tai liudija visų be išimties pasaulio civilizacijų patirtis, išsiaiškinami kalba arba ginklu. Karai ir karybos menas buvo reikšmingas ankstyvosios pasaulio visuomenės ir jos ekonomikos plėtros stimulas. Ne kitaip klostėsi ir ankstyviausioji Lietuvos visuomenės istorija. Apie tai byloja ankstyvosios visuomenės palikti gausūs karybos reikmenys gyvenvietėse ir laidojimo paminkluose – galingi įtvirtinimai piliakalniuose ir susirėmimų pėdsakai juose, palaidotų karių su kovų metu gautų traumų žymėmis kapai, kovos žirgų kapinynai, ginklai.Netiesioginis buvusių karų liudininkas – nuolatinis archeologinių kultūrų, o vėliau ir genčių teritorijų ribų kitimas.

Rašytinių šaltinių apie karus ir karybos meną beveik nėra. Pačiuose ankstyviausiuose – Plinijaus Vyresniojo (77 m. po Kr.), Publijaus Kornelijaus Tacito (98 m. po Kr.) – veikaluose daugiau dėmesio skiriama genčių ir jų papročių aprašymui nei karybai. Tik P. K. Tacitas aisčių aprašyme yra metęs frazę: „Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kalavijus vartoja retai, dažniau vėzdus“. Jordanas, remdamasis Flavijumi Kasiodoru (maždaug tarp 480–490 ir 585–590 m. po Kr.), savo veikale „Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją“ (VI a.) paskelbė ostgotų karaliaus Teodoriko laišką aisčiams (rašytas apie 523–526 m.). „Taigi aplankykite mus tais keliais, kuriuos atvėrė jūsų meilė. Mat visada yra naudinga santarvė su turtingais karaliais, kurie pasitenkina mažomis dovanomis ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turėtų būti malonu“.

Taigi apie 523–526 m. aisčiai (baltai) išsiuntė pasiuntinius pas ostgotų karalių Teodoriką. Nors apie karybą ir ginklus čia nieko neminima, iškalbingas pats pasiuntinybės faktas – sunku įsivaizduoti tų laikų pasiuntinius be ginkluotos apsaugos. Ir tai liudija, kad bent jau VI a. baltų kraštuose buvo profesionalių karių luomas. Jordanas atskleidžia ir kitą aisčių (baltų) charakterio savybę: „Už jų, Okeano pakrantėje, gyvena aisčiai, labai taikinga gentis.“

Žymūs priešistorės ir baltų mitologijos tyrinėtojai M. Gimbutienė ir N. Vėlius linkę pritarti šiam Jordano apibūdinimui. N. Vėlius taip komentuoja Jordano pranešimą: „Šį aisčių bruožą, tarp kitų veiksnių, lėmė ir substrato įtaka: Senosios Europos gyventojai, priešingai indoeuropiečiams, buvo taikūs žmonės. Didelė substrato įtaka jaučiama baltų (ypač vakarinių ir vidurinių) religijoje bei mitologijoje ir visoje jų pasaulėžiūroje.“.

Vargu ar galima taip tiesmukiškai nuvesti šiuos reiškinius per tūkstantmečių kelią. M. Gimbutienės propaguojama idėja apie taikiąją Senąją Europą, garbinančią moteriškos lyties dievus, galėjo istoriškai apimti bent jau neolito pradžią, o Senoji Europa jokiu būdu nėra baltų substratas. Susidarant baltams veikė jau kitos, vietinės Narvos ir Nemuno kultūros, o katalizatorius – indoeuropiečiai, kurie mūsų kraštuose pasirodo apie 2600–2500 m. pr. Kr. Šie gi, M. Gimbutienės teigimu, buvę karingi. Kaip sėkmingą jų skverbimosi priežastį mokslininkė nurodo pranašesnę karinę organizaciją, trijų klasių visuomenės struktūrą, patrilinearumą ir vyriškos lyties dievus.

Aptardama indoeuropietiškos kalbos perdavimo autochtonams mechanizmą, M. Gimbutienė teigia, kad kalba buvusi perduota jėga. Šiaip ar taip, susieti VI a. Jordano pranešimą su neolito laikotarpiu vykusiais reiškiniais vargu ar galima. Juo labiau, kad ir archeologiniai duomenys tam prieštarauja. Būtent VI a. laidojimo paminkluose randama itin daug ginklų, atsiranda „kunigaikštiškieji“ kapai, pasižymintys ypač prabangiais ginklais.

Visas straipsnis:  http://ziniukai.com/content/view/467/2/

 

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: