Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 42 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6174216

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Pagonybės ir krikščionybės sankirta
Sekmadienis, 25 Spalis 2009 12:36

Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo.

 Nauja laida!


 

Kapinėse puotaudavo

Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų.

Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad lietuviai spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Vėliau Vėlinės pradėtos švęsti namie. Išėjusiesiems iš šio pasaulio kūrendavo pirtį, o po pirties vėles kviesdavosi į vaišes. Ant stalo pridėdavo įvairiausių valgių ir gėrimų. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai palaipsniui nyko, nors stačiatikių kapinėse ir šiandien dar galima pamatyti ant kapų paliktus valgius, gėrimų taureles.

Pasodindavo medį


Dažnai žmonės neskiria Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bet per Visų Šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją. Gal todėl, kad katalikams Visų Šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Tam įtakos turi ir tai, kad Visų Šventųjų diena yra nedarbo diena.

Per šventės išvakares puošiame kapus įvairiomis gėlėmis, uždegame žvakutes, meldžiamės. Tačiau retas iš mūsų pagalvojame, kodėl taip darome. Šiandieninėje visuomenėje kapų puošybą suvokiame kaip estetinį pasigrožėjimą, uždegdami žvakes paliekame dalelę savęs, suteikiame gyvybingumo ir šilumos. Anksčiau ant kapo pasodindavo medį – vyrams ąžuolą, moterims – liepą ar ievą. Buvo tikima, kad į kapinių medžius bei gėles pereinančios gyventi mirusiųjų vėlės, dėl to jokios augmenijos nuo kapų neliesdavo.

Rusenant žvakėms


Šiandien turbūt neįsivazduotume Vėlinių šventės be žvakių rusenimo, tačiau iki XIX amžiaus pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau kartais kapinėse kūrendavo bendrą laužą, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Tai, kas degdavo, virsdavo šiluma ir šviesa, tarsi primindavo protėvių apeigas – seno naikinimą ir naujo gimimą. Ugnis nuo neatmenamų laikų lydėjo žmogų, ji – svarbiausias daugelio švenčių, ritualų momentas. Nuo seno manyta, kad ji nušviečia kelią amžinoje tamsoje klaidžiojančioms vėlėms, parodo jį į dangų, taip pat simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžinąjį ryšį.

Šiandien mirtį suvokiame kaip netektį, o mūsų protėviai dažniau ją suprato kaip naują gyvenimo etapą.


LAST_UPDATED2
 
Komentarai (7)
Kam tų Velinių reikia
7 Antradienis, 05 Lapkritis 2013 15:11
Aš nesuprantu kam reikia tų vėlinių. Negalima kaip Amerikoj- linksmai, Helouvinas... Mūsų mirusirms artimiesiems dar maloniau būtų, kad juos paminim su šypsena, juoku. Nesakau, kad negalima žvakės uždegt už juos, kapo sutvarkyt ar kažką tokio, bet mano nuomone, tokia šventė tik prislegia...
hmm
6 Trečiadienis, 16 Spalis 2013 18:18
nieko neimanom suzinot.. tikybos Mokytoja prase parasyt nuo kad atsirado velines..
Lietuve, KB šventieji tai tie, kuriuos
5 Pirmadienis, 26 Spalis 2009 12:35
BituteKu
Lietuve, KB šventieji tai tie, kuriuos KB paskelbė šventaisiais. O nuo mūsų protėvių KB visokiais būdais bando mus atskirti, paneigti, ant mūsų protėvių šventyklų statė savąsias, ant mūsų protėvių švenčių užkrauna savąsias, o Valstybė KB palaiko ir dar nedarbo diena paskelbia, apie tai Trinkūnas kalba.
Tad tikrai nepainiokim ir nesusipainiokim.
O ar nepagalvojame, kad mūsų artimieji
4 Pirmadienis, 26 Spalis 2009 12:19
O ar nepagalvojame, kad mūsų artimieji ir gali būti tie šventieji ( čia kalbu iš krikščioniškos pusės). Juk KB nesako, kad tik įvardinti šventieji yra šventi.
Man patiko, kad kartu atvažiavo net 4 i
3 Pirmadienis, 26 Spalis 2009 09:44
BituteKu
Man patiko, kad kartu atvažiavo net 4 indų kilmės jaunuoliai-stebėjo, dalyvavo. O jungtuvėse taip pat dalyvavo vienas indas. Laukiu nesulaukiu, kad ne mes Indijon, o indai pas mus važiuos:D
Aiškėja tikroji pasaulio tiesa, tokie
2 Pirmadienis, 26 Spalis 2009 01:42
Aiškėja tikroji pasaulio tiesa, tokie vakariečiai jau jiems šakės, mes dar neesam tiek atbukę, kad išsižadėtumėm savęs ir praeities. Reiktų visiems bendrai budinti mūsų milžiną.
Hm, vadinasi daugiau mylime visus švent
1 Sekmadienis, 25 Spalis 2009 13:08
Hm, vadinasi daugiau mylime visus šventuosius nei savo protėvius? Tai kas tada tie barbarai? Pagonys gerbę visų pirma protėvius ar krikščionys kurie vietoj savo protėvių garbina šventuosius? O Juk sakoma,kad nereik garbint stabų

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: