Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 60 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6279839

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Slavų kilmės beieškant PDF Spausdinti Email
Parašė   
Trečiadienis, 20 Rugpjūtis 2008 12:11

SLAVŲ KILMĖS BEIEŠKANT

 

PUSBROLIŲ SLAVŲ LIETUVIŠKI SKOLINIAI

 

"Kartas nuo karto randame slavų kalbų esant mažiau senoviška už baltų" (E. Fraenkel,Die Baltishen Sprachen, p. 75). Labai teisinga pastaba, tačiau E.Fraenkelis jokių pavyzdžių tam tvirtinimui nepateikia, laikydamas jį savaime suprantamu ir seniai pripažintu faktu.

Tačiau, kai Trautmanas, peržiūrėjęs tūkstančius mums ir slavams bendrų žodžių, pateikia net 375 puslapių lyginamąjį žodyną, mes turime tendencijos užmerkti šviesias akytes ir kuo greičiausiai pradėti kitą kalbą.

Ar ne laikas čiupti bulių už ragų?

Pabandykime. Žemaitijoje, dar pirmojo pasaulinio karo metu, mažas berniukas stebi, kaip senas ūkininkas, prisikimšęs pypkę, skelia kibirkštis titnagu ir skeltuvu. Štai minkšta kempė pradeda rusenti. Ugnis! - Kaip tu tai padarei, dėduk ? - Ogi įskėliau iškūrą ant kempės, ir išpūčiau užkūrą pypkei, -atsako. Nūdienėje kalboje iškūra išnyko, pradėjus vartoti degtukus, nes turime ir kitą variantą - žiežirba. Slavai tačiau jį išlaikė: iskra. Kieno gi lytis senoviškesnė?

Viena kalbotyros taisyklių nurodo, jog kalba, turinti veiksmažodinę šaknies lytį, yra pirmykštė. Kita gi taisyklė nustato baltų - slavų kalbų evoliucijoje ž > z, š > s kitimo kryptį. Dėl tų abiejų priežasčių iškūra yra neabejotinai senesnė už slavų iskra ir iš čia seka, jog mes tą žodį esame davę slavams. Panašiai, ž > z taisyklė galioja ir žiūrėti > zreti bei labai įdomaus mūsų senoviško teatro pavadi­nimo atveju : *pažiūrėštė > s.sl. pozoriste. (Kaip pašvaistė).
Žvaigždės nudilusi slavų lytis gvezda >zvezda rodo dar senesnį antrinį g > ž > z kitimą, todėl mūsų prošaknį turime atstatyti į *gyvėgždą. Ta proga priminsime vieną svarbų mūsų senos tikybos teigimą: kartu su žmogumi gimsta ir jo žvaigždė, gyvėgžda, gyvybės spindulėlis, ir kai jis krinta iš dangaus, žmogus miršta. Tai dvasios nemirtingumo dogmos poetiškas atspindys liaudyje; tq klausimą plačiau nagrinėsime penktoje dalyje. Atstatytą *gyvėgždos prošaknį paliudija kitas tos pat šeimos žodis: žvėris, *gyvėris (gyvas sutvėrimas, gyvulys), lot. ferus, gr. fer, s.sl. zveri. Jojo pirmykštė lytis beveik visai teisingai buvo kalbininkų atstatyta į "indogermanų" *ghwer . Kai anglų astronomas Sir Lowell vien apskaičiavimais įrodė, jog turi būti dar viena planeta, o 25 metais vėliau tikrai buvo atrastas Pluto, astronomijos mokslas pergyveno pelnyto pasididžiavimo valandą. Lygiai ir kalbotyra gali pasigirti esanti matematiško tikslumo mokslu. Nepavyko patirti, kuriam lietuviškai nemokančiam mokslininkui tenka gvėros "apskaičiavimo" palmė, tačiau toks žodis mūsuose dar tebėra gyvas ir, indogermanų nepaisant, vartojamas žemaičiuose geraširdės pajuokos prasme: "tu, gvėra!", kaip "tu, verši!" Aišku, tikros prošaknies rašyba truputį kitokia. Vietoje mums absoliučiai svetimo h, turi būti suminkštėjimas: g'vėra - gyvulys, žioplas daiktas. Būdinga, jog prancūzų kalboje žodis bete irgi vartojamas tiesiogine ir perkeltine prasme. Štai dar vienas antrinio kitimo g > ž > z slavuose pavyzdys: žiema, sanskr. himah, hetitų kemanz, sl. zima iš *gema - gamtos atgimimo prado. Arijų tikyboje Kalėdos tai astronominė šventė, pa­gerbiant saulėmainos faktą, dienos ilgėjimą, šviesos dievo atgimimą.

Rūbų pavadinimų srityje daug kur išliko mūsų paminklų: vokiečiams davėme kepurę, muetze iš maučia,- tai pradžioje buvo vilnonė megztinė, užsimaunama po šalmu. Ispanams padovanojome batus: zapata iš aučia batas, aulinis batas dabar čebatas. Bet slavus teko apdengti nuo galvos iki kojų: jų *apdengda > odežda kilusi iš *apdengti > odeti. Mes tebevartojame tos pat prasmės variantą apvilkti, apsivilkti. Slavams davėme ir lovos *apdarą > odr, gi lenkams prisiuvome kišenes > kieszen1. Jų nešiojama bekiesza tai bekišenis, viršutinis apsiaustas su išpjovomis jų vietoje. Kad tas mūsų teigimas teisingas, turime neatremiamą įrodymą: lenkų kalboje nėra veiksmažodžio kišti.

Kita svarbi kalbotyros taisyklė liečia žodžių nudilimą, nutrupėjimą amžių bėgyje. Taip lotynų aqua nudilo iki garso "o" prancūzų kalboje. Slavuose tų nudilimo pavyzdžių labai gausu; veik kiekvienas mūsų žodis pas juos sutrumpėjo, kartais gana drastiškai: (me)lag(is) sutrumpėjo ligi lož, *temsuma ligi t'ma, sutvėrimas, tvarinys ligi tvar1.

Iš jų sutrumpėjusio mrtv lengvai atstatome *mirtuvys , mirėlis.

Iš jų žalčio pavadinimo ąži gauname mūsų senovišką *vangį , vingiuo­jantį gyvį, paI. lot. anguis. Šitokią pirminę lytį patvirtina vingilis, vėgeIė, ir pagaliau *(v)ungurys. Lenku wąž, węgorz šalia daug senesnių s.sl. ąži ir uogor' įrodo, jog jie tas lytis antrąkart iš mūsų pasiskolino jau jotvingių užkariavimo laikais XII—XIV amž., o taip pat paliudija, jog dar tada lietuvių kalboje buvo vartojama pati pirmykštė tų legendarinių "indogermanų" lytis. Slavų žrti atnašauti Dievui paaiškinamas mūsiškiu šerti; valgio aukos sudarė Arijų apeigų svarbią dalį. Tokios pat prasmės ir slavų črevo, *šeruva, motinos gimda vaisių maitinant, ir krv, *šeruvė, kraujas, kūno maistas. Ties tuo labai svarbiu k - š svyravimu verta šiek tiek ilgiau sustoti. Klausyti ir slušati, švitėti ir latv. kvitet, karūnas ir šarūnas, kalavijas ir šalavijas - visi nurodo to svyravimo pirmykštį šaltinį balto - slavuose.Tuo būdu, pagarsėjęs kentum - centum Boppo išgalvotas suskirstymas tinka tik palyginti naujesnėms kalboms, bet jis nedera prikergti prokalbei, davusiai pradžią abiems k-ssakoms. Kerdžius - skerdžius - šerdžius; krivda - krivida - skrivida - skriauda rūšies grandys įrodo pirmykštės *sk raidės esimą, kuriai suskilus gauname tq žalvario, o gal ir neolito siekiantį svyravimą. Dar daugiau, krivda - skriauda labai svarbi tuo, jog neabejotinai kilusi iš seniausio Arijų kraujo keršto įstatymo. Lygiagrečiai x> = ks junginys davė panašių rezultatų. Išvadoje, galime ramia sąžine prileisti širdžiai *skerdis prošaknį (plg. skersti, kirsti ir pan.). To viso pasėkoje kentum - centum skirstymas mūsų kalboje neįmanomas, - tai poros tūkstančių metų vėlesnis reiškinys.

 

Minties prasme slavuose vartojamas žodis "mysli". Dėl tos priežasties jų imia - inminis (vardo), plg. pr. emmens, pamiąt' - pomintis ir panašūs dariniai reikia priskirti mums, nes šaknis randama ir sanskrite. Jų skaniai pagaminta ikra, tai neatsargių erškėtrų gyvybės inkura. Galima pastebėti, jog mūsų senovės leksikonas giliai persunktas tikėjimu,- šiuo atveju tas žodis susijęs su nemirštamo gyvybės prado Barmos įsikūnijimu ir sielos nemirtingumu.

SI. lebed1, tai sutrumpėjęs ir iškraipytas *gulbandis, mūsų gulbė; lenkų žolądz' tai gilandis (plg .pr. gIand), sen. slavų goląben', baIandis;golos - balsas. Kadangi g - b svyravimas nurodo be galo senovišką pradinį *w, tas prošaknis reikia irgi laikyti neabejotinai mūsiškėmis, nors indogermanai čia pasijustų lyg ir apeinami. S.sl. ągol (kampas) kilęs iš *ant-galo, lot. anguius. Tai gana svarbus žodis mūsų astronomijos bei statybos atžvilgiu. Panašiai, statybai priklauso ir mūsų *grindinyčia, s. sl. gridnica, šių dienų gryčia. Sla. dolg (ilgas) nurodo į mūsų *d(id)elgas, plg. delsti; glava tai galuva, kūno galūnė, italų capo - užbaigos prasme; tos pat šaknies sl. golen1. Ju b(p)'cela tai mūsų avilio bičiula, jų človeku tai (bi)čiulavykas, bičiulis; pradinio b' nudilimas jau smarkiai juntamas ir b1cela, vėlesnė pčeIa, lytyse. Ju devica tai deivyčia, Dievui pašvęsta nekalta vaidilutė (kaip telyčia, bažnyčia). Jų nevesta tai vedyboms paruošta nevesta sužadėtinė. SI. sądii tai sendyvis, seniūnas - teisėjas; lenkų sejm tai mūsų suėjimas, sl. sobor tai sanburys - šventas susirinkimas; bulgarų Šventa Sofija tai mūsų senoji šventa Suveja, vėliau užmaskuota šventosios vardu .

 

Kokios šio nagrinėjimo išvados?

 

Geriausiai čia tiktų anglų posakis: "Don't sell us short". Neparduokime per pigiai slavams tautos, atnešusios jiems ugnį ir bitininkystę, rūbus, namus, tikybą ir socialinę santvarką, ir tūkstantį kitų dalykų, kuriuos kruopštusis Trautmanas yra užfiksavęs. Tačiau ir tų keletos peržiūrėtų pavyzdžių pakanka, nes tos sąvokos liečia kertinius civilizacijos akmenis.

Jei kas vis dėlto pamanytų, jog per daug iškeliame savo kalbą, štai dviejų autoritetingų rusų akademikų nuomonė : "Kaip interpretuoti slavų ir baltų kalbų grupių santykį? Ar jas galima abi nukelti senovėn į vieną plokštumą, lygiagretį klodą, ar reikia žiūrėti į vieną iš jų, kaip kilusią iš kitos? Pateikę tokį klausimą ir jį giliai išanalizavę savo knygoje, tie mokslininkai prieina sensacingos mums išvados :

Slavų grupę (modelį) reikia laikyti kilusią pasekoje Baltų grupės (modelio) pakitimo. Atvirkščias santykis neįmanomas, imant galvon išnagrinėtus faktus" (V.V.Ivanov i V.N.Toporov - K postanovke voprosa o drevneišich otnošenijach baltiiskich i slavianskich iazykov. Moskva 1958m.)

Tam įrodyti rusų akademikai pasirinko giliai mokslišką šaknų morfemų evoliucijos tyrimo būdą. Jis dar tikslesnis už mano ir Trautmano vartojamą žodžių palyginimą, bet, bijau, jo dėstymas tebūtų įkandamas tik siauram specialistų rateliui. Be šių kalbininkų įvade matėme E. Fraenkelį iš anksto mūsų ir rusų teigimams pritarus, gi A.Vailiant, Vakarų iškiliausias slavistas savo senslavių gramatikos įvade pabrėžia, jog lietuvių kalbą daug iškilių kalbininkų laikė pačia pirmykšte "indoeuropiečių" prokalbe. Taip susidaro negirdėta moksliniame pasaulyje padėtis: Mūsų kalbos jaunesnieji giminaičiai slavai patys be kovos atiduoda mums tai, kas mums teisėtai priklauso - mūsų kalbos didesnį senoviškumą; Europos didžiausi autoritetai tam pritaria, gi mes, kažkokio nusižeminimo siaubo apimti, paniškai mėtome per langą brangiausią mūsų kultūros palikimą, lyg jis būtų maru užkrėstas, ir uoliai tebesistengiame "išvalyti" iš žodyno visus tos kultūros įrodymus, bendrus su slavais žodžius, užsispyrusiai kartodami melą, jog "jie kilę iš slavų"!

 

Tokį skandalingą reiškinį galima paaiškinti tik dviem prielaidomis: neprotavimu arba pikta valia. Tik pagalvokit, kas būtų, jei graikai staiga imtų mėtyti iš savo kalbos telefoną, metrą, kilogramą, remdamiesi tuo pačiu pamišėlių argumentu, jog tie žodžiai negraikiški, nes "svetimšaliai juos vartoja"... Šio skyriaus specialūs ženklai pažymi: * Atstatomą prošaknį, gyvoje kalboje išnykusią A > B = A pakinta, nudyla į B B < A = B kilusi iš A 1 nurodo suminkštėjimą ' nurodo kirtį

Česlovas Gedgaudas
LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: