Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 112 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6166833

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
2009 METAIS PER BULVIAKASĮ SUKANKA 380 METŲ, kai Lietuvoje buvo pradėtos auginti bulvės PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kulinarija-maistas ir mityba
Trečiadienis, 05 Rugpjūtis 2009 03:17

               
2008 – TARPTAUTINIAIS BULVIŲ METAIS
ODĖ LIETUVIŠKAI BULVEI IR LEIPALINGIO DVARININKO DORIA-DERNALOVIČIAUS SENAM BRITVONUI

 

Šiandien Lietuvoje lietuvių nacionaliniais patiekalais jau realiai tapo brangiausios pasaulyje picos ir modifikuotų sojų faršo dioner-kebabai, ir niekam dabar nerūpi, kad nuo mitybos priklauso mūsų tautos esybė, tapatybė, gyvensena, intelektas, sveikata, geninė sistema, polinkiai, kruopštumas, darbingumas ir kiti civilizuotos tautos gėrybiniai pradai...
Bet ateina rugsėjis, ateina bobų vasara su savo besidraikančiai voratinkliais ir spalvingais gojais ir šilais, kvepiančiais baravykais, išskrenda gandrai, o į Lietuvą parskrenda iš jos bukagalvių seimūnų ir korumpuotų klerkų ištremti jauni žmonės, keliais sukrenta į dirvas, į bulvienojus, - prasideda kiekvienam lietuviui švenčiausia apeiga -  bulviakasis.
Ir kiekviena bulvė, builė, dūlė, kartupelis, roputė, ropukas, pumputė turi būti paglamonėta rankomis, surinkta į krepšius, supilta į maišus, sutempta ant kuprų ir suguldyta į aruodus. Ir turės jos, mūsų maitintojos dar nudžiūti, dar kartą kiekvieną jų reikės imti į rankas, apžiūrėti, atrinkti, paruošti taip, kad išsilaikytų iki pavasario, iki naujo bulviasodžio, kad jomis galėtų maitintis ubagišką dvasnojimą kenčiantys senoliai, kad vaikeliai, gaunantys nepriklausomos Lietuvos valdžios konclagerišką maisto davinį už keturis litus parai ne tik sau, bet ir virėjoms bei mokytojams, turėtų kuo marinti nesutramdomą vaikišką alkį.
Kai skaitai archeologų duomenų aprašus kokiomis gėrybėmis (daržovėmis, vaisiais, jūrų gėrybėmis, žuvimi, paukštiena, mėsa, žvėriena) buvo maitinami vergai Senovės Egipte ir Romos imperijoje, supranti, kodėl būdavo atliekami tokie dideli ir grandioziniai darbai.
O ką prisimins mūsų vaikai, mūsų anūkai per tuos 20 nepriklausomybės metų? Prakeiksmais prakeiks kiaulakius valdžiažmogius ir sąžinę prauliavojusius oligarchus. Vaikų ir anūkų, jaunimo nenumaldomą alkį tenkins tik viena vienintelė šventa bulvė. Taip, kaip jau buvo baisiaisiais pokario bado laikais...
 

 
Kažkodėl šiais laikais imta atvirai skelbti, kad bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti tiktai po 1735 metų, t. y. rusų okupanto statytinio Lenkijos karaliaus Augusto II laikais, o ne 1629 m. Tai yra būtinai vėliau nei Petras I iš Roterdamo atsiuntė maišelį bulvių Šeremetjevui, nors Vilniuje jau buvo vaišintas Lietuvoje augintomis bulvėmis ir valgiais iš lietuviškų bulvių.  Spaudoje ir internetinėse svetainėse autoriai kažkieno naudai „paslėpė“ 106 metus.
Netgi savavaliai žaismingai pasiskelbusi „kulinarinio fondo“ valdonė, įsakmiai visose spaudos organuose tikina, kad bulvės nežinomais būdais į Lietuvą pateko XVIII amžiuje, o paplito tik XIX amžiuje. Todėl dabar internetinėse svetainėse apie valgį, spaudoje kulinarijos „entuziastai“ suskato įrodinėti, kad bulves Lietuvoje auginti pradėjo ne vokiečių kolonistai Kėdainiuose, o kur tik nori, kas nori ir kada nori.
Kaip ir „kulinarinio fondo“ valdytoja, Lietuvos kulinariniu fondu pripažindama tik savo gimtojo sovietinio kolchozo obščepitinės valgyklos valgius, taip ir kažkas iš Kretingos rajono, matyt pirmą kartą perskaitęs M.Valančių, „atrado“, kad bulves Lietuvoje pirmasis pradėjo auginti Petras Brazdauskas 1806 metais iš vokiečio Klaipėdoje įsigijęs penkias bulves. „Ūkininkas pabandęs jas valgyti žalias su druska, bet tai buvę neskanu ir todėl bulvės nukeliavo kiaulėms. Kriuksėms daržoves skaniai sučiaumojus, P. Brazdauskas nusprendė, kad likusias bulves pasodins dėl kiaulių. Ir tik po metų, rudeniop, sutikęs vokietį, ūkininkas sužinojo, kad pasodintas bulves reikia išauginti, iškasti ir valgyti jas virtas arba keptas. Pirmasis bulvių derlius Nasrėnuose buvo trisdešimt trys roputėmis ar dūlėmis vadinamos bulvės“ – rašo žemaičių kultūrininkai savo išleistame lankstinuke.
Tokiems „atradėjams“ nė motai pasižvalgyti istoriniuose dokumentuose, išlikusiuose vienuolynų ir dvarų inventorinėse knygose, kuriuose būtų pamatę, kad pačiame Kretingos (tada taip vadinamame Karolštate) centre, daržuose bulves jau augino pranciškonai. Bulves savo stalui augino Kretingoje gyvenusių Chodkevičių ir Sapiegų, Masalskių ir Zubovų, galiausiai Tiškevičių dvariškiai, kurie, suprantama, buvo ne kas kitas, o patys kretingiškiai.
Netikiu, kad kretingiškiai žemaičiai buvo tiek užsispyrę, kad per pusantro šimto metų ignoravo didikų ir dvarininkų laukuose augančias bulves, o jas sodindami, ravėdami ir nukasdami savo ponams plušo tik užsimerkę. Nemanau, kad kretingiškiai, dirbę minimų didikų tarnais ir virėjais vėl gi šimtmetį principialiai nevalgė patiekalų iš bulvių. Negi nė vienas Kretingos rajono gyventojas Klaipėdos, Kretingalės arba net Gargždų turguose nepastebėjo vežimuose, maišuose, krepšiuose bulvių ir jų nė vienos nenupirko? O bulvių šiuose turguose būdavo sočiai, nes po Trisdešimtmečio karo ir badavimo 1651 metais Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas buvo paskelbęs įsaką, kad bulvių auginimas ir vartojimas mityboje yra visų be išimties gyventojų nacionaliniai gyvybinis reikalas. Ne pro šalį savo kiemo patriotams būtų prisiminti ir kaizerio Vilhelmo I-jo įsaką apie tai, kad čia pat už sienos Kretingalėje neauginantiems bulvių būtų buvusios nupjautos nosys ir ausys...
Istoriniai dokumentai rodo, kad pasaulyje pirmieji bulves auginti pradėjo Pietų Amerikos indėnai jau prieš 14 amžių. O iš europiečių su bulvėmis pirmieji susipažino ispanų konkistatoriai Pietų Amerikoje dabartinėje Peru ir, kaip rašo amžininkai, jiems labai patiko „indėniški triufeliai“. Bulvių atvežimo iš Amerikos į Europą laurai skiriami dviems Pranams: ispanų avantiūristui Francisco Pizarro (147? – 1541) ir anglų piratui Francis Drake (1540 – 1596).


     
                                    Franciskas Pisaro                                Frensis Dreikas


Franciskas Pisaro 1528 metais grįžęs į Ispaniją parvežė ne tik aukso, sidabro, kitų retų dalykų, bet ir bulvių. Ir, kaip visada būna, čia bulvės nebuvo reikiamai įvertintos, nes niekas nežinojo jų auginimo ypatumų. Todėl pirmasis bulvių derlius buvo surinktas  tik 1585 metais, tačiau, atvirai kalbant, ispanai ilgai net iki XVIII amžiaus neprisivertė vartoti savo mityboje bulvių. Manjana...
Frensis Dreikas bulves į Angliją atvežė vėliau, kai pirataudamas apiplėšė vakarines Pietų Amerikos pakrantes ir grįžo į Plimutą  Anglijoje 1580 metais ir čia jį aplankė pati Anglijos karalienė ir netgi suteikė sero titulą...
Bulvės buvo pradėtos auginti kaip egzotinė, kvapni gėlė Anglijos karalienės Elžbietos I-sios dvarui, bet netrukus paplito lordų, o vėliau ir prasčiokų mityboje. Oficialiai Anglijoje pirmasis eksperimentinis bulvių sodinimas datuojamas 1589 m. Teisybę sakant, bulves mityboje nuo XVII amžiaus naudojo vien Airijoje, o anglai garsėjantys savo konservativumu bulves mityboje pradėjo vartoti tik po gero šimtmečio.
Kalbant apie masinį bulvių vartojimą mityboje, jau porą šimtų metų anglų ledi ir džentelmenų nacionalinis patiekalas yra „Fish and chips“. Nors iš tiesų reikėtų sakyti „Cod and potato fries“, nes žuvis, kaip taisyklė yra tik menkė, o bulvės gruzdinamos supjaustytos ne griežinėliais (chips), o piršteliais (fries), bet, kaip priimta angluose – britiškumas ir konservatyvumas virš visko...
Juk neoru būtų prisipažinti, kad „Fish and chips“, be kurio nė vienas anglas neišgyventų nė vienos dienos ir yra iki kaulų čiulpų įsitikinęs šio valgio britiška dvasia, iš tiesų savo kilme yra prancūziškas patiekalas, nes bulvių pjaustymas piršteliais ir skrudinimas aliejuje bei žuvies filė mirkymas tešlos kliare ir kepimas aliejuje yra  priskiriami prancūzų virtuvei ir čia atsiradusioms minėtoms maisto gamybos technologijoms.
Didžiabritiškai nusiteikę anglai negalėjo savo pamėgtą kasdienį valgį vadinti prancūziškai: štai taip vietoje „fries“ atsirado „chips“, o vietoje „poisson“ – „fish“, - dabar jau tikrai malonus anglo savigarbai, ausiai ir skrandžiui valgio pavadinimas...

 

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

A.Vincentas Sakas

 

 

Laukite tęsinio

 

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: