Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 83 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6279857

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Paskendusi pasaulėžiūra PDF Spausdinti Email
Parašė   
Sekmadienis, 08 Vasaris 2009 02:15

Paskendusi Baltų pasaulėžiūra

Baltų judėjimas visų pirma savo teologiją grindžia gyvąja tradicija. Esame įsitikinę, kad baltiška tradicija visokiais pavidalais išliko iki mūsų dienų, niekas jos nesunaikino. Patys patyrėme ją ekspedicijose, per folklorą, perimdami dainas, kurios dar prieš tūkstančius metų buvo dainuojamos. Mes „pagonių“ vardo nevartojame, nes tai tradiciškai sakoma su neigiamu atspalviu, pirmiausia reiškia „nekrikščionis“, bet kai mus taip pavadina, labai nepykstame. O kas mums labai nepriimtina – tai „neopagonys“, nes yra dviguba neigiama prasmė: negana to, kad čia pagonybė, bet dar yra kažkas tarsi išgalvota – „neo“. Dabar oficialiai išpažįstame baltų religiją, o trumpiau savo judėjimą vadiname Romuva.

Baltų tikėjimas nėra mesianistinė, kuri skelbia tikėjimą, žada išganymą. Dabar atsiranda vis daugiau žmonių – jie visiškai nepriklausomi nuo mūsų, bet remiasi ta pačia tradicija. Neturime tikslo juos sujungti, centralizuoti, monopolizuoti.

Svarbiausias yra darnos principas. Darna – tai harmonija, dermė su aplinka, gamta, žmonėmis, apskritai su pasauliu. Iš to išplaukia ir etika, ir buvimas pasaulyje. Darna būna ne tada, kai dera panašiai galvojantys ar panašiai dainuojantys: reikia sugebėti suderinti priešingus dalykus. Krikščionys turi meilės principą – mylėti savo priešus. Mes vis dėlto nemanome, kad priešus reikia mylėti. Reikia sutarimo, darnos su priešais: ne kovoti, o derėtis, ieškoti būdų, kaip susitarti. Po to galima smulkiau detalizuoti, etika, dorovė yra iš dalies panaši į krikščioniškąją. Senųjų religijų išskirtinumas – aiškiai nurodytas derinys su gamtos stichijomis. Tautosakoje sakoma neteršti vandens: „nespjauk“, „negadink vandens“, lygiai tas pat su ugnimi: neteršti, nemušti ugnies, taip pat pagarba medžiams: negalima medžio kirsti be reikalo ir ne laiku. Yra gyvybės gerbimo ir globojimo nuostata, dėl to kartais savo pasaulėžiūrą vadiname gyvybės religija.

Dabar žmonės mažai tuo vadovaujasi, yra įsigalėjęs utilitarinis požiūris į gamtą: medžiai, akmenys – tai gera statybinė medžiaga. O juk akmenys išsaugoję daugybę senovės atminimų. Mūsų sodyboje Dvarciškių kaime turime gamtos šventovę. Prieš kelis dešimtmečius tame kaime gyveno apie 200 žmonių – buvo gyvas, stiprus kaimas. Jo pradžioje buvo didžiulis akmuo, tarsi sargas, šventykla. Pasirodo, vyrai sugalvojo, kad reikia tą akmenį susprogdinti. O už 7 km yra didelis, gyvas Miežionių kaimas, kuriame yra likęs senasis akmuo. Tą akmenį lankydavo, net aukas aukodavo, su juo susiję padavimai. Miežioniškiai akmens nesusprogdino, ir kaimas gyvena. Dvarciškės sunaikino savo šventą akmenį, ir kaimas išnyko: pernai paskutinė močiutė iškeliavo į senelių namus. Visa senoji tradicija turėjo savo šventenybes: tai gali būti ąžuolas, didelis medis, didžiulis mitologinis akmuo, išsaugotas šaltinis.

Valstybė, pati valstybės idėja – saugoti tautą, padėti jai egzistuoti. Mes labai gerai žinome, ką reiškia gyventi be valstybės. Tave būtinai kas nors niokos, spaus visokiais būdais, kad nustotum būti lietuviu. Valstybė padeda išlikti tautai, tautos tradicijoms ir, galų gale, baltų tikėjimui. Čia susidaro derinys: viena vertus, mes gerbiame savo valstybę ir savo lietuviškumą, bet mūsų pagrindas yra baltų tradicija. Tai reiškia, kad mes remiamės daug didesne teritorija, daug platesniais šaltiniais. Lietuva dabar suprantama tam tikrose geografinėse, administracinėse ribose, bet mes manome, kad baltai buvo vieningi, ir mūsų kultūra, tradicija išaugo iš bendro baltų paveldo. Tik istoriniai įvykiai mus suskaldė, privertė tapti atskirais nuo latvių, nuo prūsų.

Šešiolika metų buvo kalbama apie pilietinę visuomenę, apvalytą nuo bet kokių tautiškumo pasireiškimų. Buvo propaguojamas visiškas kosmopolitizmas, o tautiškumas buvo tapatinamas su nacionalizmu (dar buvo sugalvotas etnocentrizmo terminas). Jei jaunimas vyktų į Vakarus turėdamas tas vertybes, suprasdamas, ką reiškia būti lietuviu, galbūt emigracija ir nebūtų blogai, juk vis tiek gyvename globaliame pasaulyje.

Kuo toliau, tuo labiau viskas yra matuojama pinigais. Pažiūrėkite, kokios vertybės mums yra sistemingai brukamos: „Eik ir pirk, turtink savo aplinką“ – tai nesibaigiantis procesas. Nėra saikingumo, kas yra mums svarbi vertybė, nėra kuklumo, nėra apsiribojimo naudojant gėrybes. Žmonės lenda į maišą, iš kurio neišlips.

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: