Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 99 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6172838

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Lietuvos valstybė galėjo egzistuoti iki Mindaugo PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 20 Lapkritis 2009 12:06

Kaip žinoma, pirmasis tokią mintį iškėlė ir pagrindė lenkų istorikas H. PaŠkievičius. Jis Lietuvos valstybės egzistavimo XII a. pabaigoje pagrindiniu argumentu laikė lietuvių karo žygius. Žinoma, kad I. Jonynas laikė H. Paškievičiaus tyrimus visiškai objektyviais ir be lenkiško šovinizmo (52, p. 236). „Kariniu" argumentu (853 m. Apuolės mūšio aprašymu) rėmėsi ir tarpukario  ir pokaio  metų istorikas A. Šapoka (gyvenimo saulėlydyje), manydamas, jog jau IX a. lietuviai gyveno  valstybės tvarkomą gyvenimą.

Taip pat ikimindauginę mūsų valstybę matė ir kiti žymūs  to laiko istorikai - K. Jablonskis, Z. Ivinskis. K. Jablonskis samprotavo, kad „Valstybės susiskalymass atskiromis sritimis, valdomomis atskirų kunigaikščių, yra visuotinis ankstyvojo feodalizmo reiškinys , jiss nerodo valstybės nebuvimo"; be to, dėl prasidėjusio vokiečių veržimosi į Lietuvą ir kt. bltų genčių teritorijas apie Mindaugą daugiau žinoma (53, p. 146-147). Jų šalininkai yra šiuolaikiniai istorikai R. Batūra, T. Baranauskas. Pastarasis bandė polemizuoti su E. Gudavičium, bet buvo griežtai jo sukritikuotas („Vorutoje" paskelbtame tęstiniame straipsnyje). T. Baranauskas pabandė (pagal Vakarų mokslininkų darbus) apibrėžti valstybės sampratą, tačiau profesorius tai peradresavo valstybės teisės specialistams. Žinoma, jie kvalifikuočiausiai tai gali padaryti. Taigi kol kas neturime  naujos, nemarksistinės valstybės sampratos, tad ir sunku tiksliai datuoti valstybės susidarymą  Lietuvoje.

T.Baranauskas iš dalies nenutolo nuo pirmtakų, nes valstybės susidarymą sieja su 1180-1183 m. įvykusiu dideliu Lietuvos karinės galios išaugimu. Svarbi jo pastaba, kad prie valstybės susidarymo  turėjo vesti ikimindauginiais laikais įvykusi darbo jėgos specializacija, visuomenės
susisluoksniavimas, vertęs derinti atskirų sluoksnių interesus, o tai galėjusi padaryti valstybė.Be to,jaunasis mokslininkas įžvelgė Lietuvos to laikotarpio kultūros pažangos veiksnį kaip prielaidą valstybei atsirasti (54, p. 110-142). Tačiau atrodo, kad perdėm sureikšmino (polemi-
zuodamas su  E. Gudavičium) 1219 m. taikos sutarties su Voluine analizę, jos interpretavimo E. Gudavičiaus monografijoje kritiką. Juk E. Gudavičius ne vien nuodugnios sutarties analizė? pagrindu padarė išvadą dėl valstybės įkūrimo Mindaugo pastangomis. Prie to jį nuosekliai ir sistemiškai atvedė amatų, prekybos, pirklių miestų atsiradimo datavimas XIII a. viduriu. Be to, E. Gudavičius pritaria rusų istoriko L. Vasiljevo požiūriui, kad karai - tai ne valstybės susidarymo proceso priežastis, o padarinys (55, p. 98). Taip jis bando klibinti ikimindauginės valstybės šalininkų argumentaciją. Visiškai nuneigti tokios priežastingumo sekos nesiimčiau. Bet negaliu sutikti, jog kariniai kaimynų puldinėjimai neskatino Lietuvos žemių jungimosi priešams atremti. Silpnu E. Gudavičiaus argumentu Mindaugo - valstybės kūrėjo naudai laikau nurodomą 1253 m. rusų metraštininko užuominą apie „Mindaugo Lietuvą". Tai, anot E. Gudavičiaus, parodo, jog tuo metu būta ir „ne Mindaugo Lietuvos", vadinasi, jis dar nevadovavo visai Lietuvai. Bet argi nebuvo vartojamos sąvokos „Gedimino Lietuva", „Vytauto Lietuva", kuriomis nebuvo nusakomas valstybės teritorinis apibrėžtumas, o buvo įvardijamas tik valdovas. Tokia tradicija išliko iki mūsų laikų. Pakanka prisiminti „Hitlerio Vokietiją", „stalininę SSRS" ir 1.1.


Ikimindauginės valstybės buvimui įrodyti man svarūs atrodo istorikų suregistruoti tokie įvykiai: 1201 m. lietuvių paliaubos su kalavijuočiais, 1207 m. žygiui į Ordino užkariaujamas žemes telkimas karių visoje Lietuvoje (plačiąja prasme), 1212 m. Daugiručio valdžios didelės teritorijos turėjimas, nes antraip Naugardui nebūtų buvę prasmės su juo tartis (15, p. 75). Manau, jog valstybės susidarymo požiūriu tinkamai neįvertinti I-II tūkstantmečių sandūroje gausybės pilių ir didžiulių, sudėtingų pilių pertvarkymų faktai. Ar šie didžiuliai darbai, reikalavę daug ir kvalifikuotų specialistų, buvo įmanomi be valstybės organizuoto prado, plano, bei bejos vadovavimo? Ar be valstybės ikimindauginiais laikais būtų buvę sugebėta sukurti tobulą karinę organizaciją, išsilaisvinti iš rusėnų? Ikimindauginės valstybės susidarymo koncepcijos naudai gali byloti ir ilgųjų apyvartos atsiradimas. Sunku patikėti, kad gaivališkai, be valstybės įtakos galėjo nusistovėti pusapvalių ilgųjų forma, gana vienodas jų svoris. Tačiau svarbiausiu argumentu dėl ikimindauginės valstybės susidarymo galimybės laikau iki XIII a. vidurio Lietuvos pasiektą kultūrinę, ūkinę, socialinę pažangą. Tokį požiūrį yra pareiškusi lenkų mokslininkė D. Jaskanis. Pagal ją, jau IX-X a. baltų genčių ūkis ir socialinė plėtra pasiekė tokį lygį, kad atsirado sąlygos valstybėms susidaryti (56, p. 52-53). Šiame kontekste polemika dėl 1219 m. sutarties, dėl to, ar Živinbudas buvo vyriausias ar vienas vyresniųjų kunigaikščių, ar Mindaugo tėvas galėjo būti Lietuvos valdovas, atrodo antraeilė, geriausiu atveju galinti paankstinti valstybės atsiradimą keliais dešimtmečiais.


Ar mano bandyti čia parodyti dalies istorikų mėginimai dirbtinėmis schemomis nuvėlinti Lietuvos ekonominę, socialinę raidą nėra jų ne visiško tikėjimo tik mindaugine valstybingumo versija požymis? Labai nesinorėtų, kad, menkinant šios versijos oponentus ir naudojantis autoritetu, būtų nutildyta diskusija šiuo klausimu.

 

Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai

Vladas Terleckas

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
1201 m. lietuvių paliaubos su kalavijuočiais
2 Sekmadienis, 07 Lapkritis 2010 19:22
"1201 m. lietuvių paliaubos su kalavijuočiais"? Kalavijuočių ordinas įkurtas 1202 m. o dėl lietuvių tai nesiginčysiu geriau.
Kas tai yra liuosybė pagal Daukantą? K
1 Ketvirtadienis, 26 Lapkritis 2009 21:02
Kas tai yra liuosybė pagal Daukantą? Kai žmogus yra neišnaudojamas! Lietuviai kaip išmanydami kovojo prieš klajoklių religiją, nes jos esmė buvo pavergti ir išnaudoti. Lietuvių santvarka buvo tobuliausia, joje nebuvo išnaudojimo, ir jie gynė savo santvarką visom įmanomom priemonėm. Mums nereikia Markso, mes pagal jį gyvenam jau 4.5 tūkst. metų. ir tik dabar gyvenam pagal žydų įstatymus.

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: