Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 86 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6172817

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Istorija,pakilusi iš dugno PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 27 Spalis 2009 11:12

Šiais metais Kauno marioms sukanka 50 metų. Pusė amžiaus praėjo nuo to laiko, kai marios savo gelmėse paskandino senąjį Nemuno slėnį ir pakeitė ne tik per amžius nusistovėjusią upės vagą, bet ir čia gyvenusių žmonių gyvenimus. Tų žmonių atmintyje senieji vaizdai gyvi iki šiol, tuo tarpu jaunajai kartai istorija apie „nuskendusius“ kaimus skamba tarsi pasaka. Atėjo metas šią pasaką prisiminti, priminti ir įsiminti.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

Visas filmas: http://www.sarmatija.lt/index.php/dokumentiniai-filmai

 

Amžių siekis -- pažaboti Nemuną
Prieš penkiasdešimt metų sustabdytas naujai pastatytos užtvankos, Nemunas išsiliejo iš savo vagos ir visam laikui pakeitė ne tik per tūkstantmečius susiformavusį kraštovaizdį, bet ir upių tėvo slėnyje gyvenusių žmonių istoriją.
Sumanymas užtvenkti Nemuną ir pastatyti hidroelektrinę buvo planuojamas jau tarpukariu. Tuo laiku elektros energija kainavo itin brangiai, o galimybė pažaboti Nemuno vandenį ekonomikos naudai atrodė tarsi amžiaus žygdarbis. Tačiau ne vien pigesnės elektros poreikis paskatino 6-to dešimtmečio pabaigoje vaizdingą Nemuno slėnio atkarpą paversti didžiausiu upiniu tvenkiniu Lietuvoje.
Nuolat patvinstantis Nemunas užliedavo šalia esančias gyvenvietes, sodus, laukus. Nuo gausių potvynių ne kartą kentėjo ir Kauno miestas, pavasariais primindavęs Veneciją. Per 1936 m. potvynį be pastogės liko apie 5 tūkstančius žmonių, apsemtos Marvelės, Kęstučio, Maironio gatvės ir Senamiestis. Tuometinė spauda rašė, jog vandens lygis siekė 2 metrus, o gatvėmis yrėsi valtys. Dar didesnė stichija miestą nusiaubė 1946 m., kai Nemuno ir Neries santakoje susidariusi ledų sangrūda, siekusi net 4,5 m aukščio, ėmė tirpti ir tvindyti miestą: gausus vanduo nuplovė 10 namų ir apgadino dešimtis senamiesčio pastatų, pasiglemžė net žmonių gyvybių.
Naujos hidroelektrinės statyba aukščiau Kauno miesto sumažino katastrofinių potvynių grėsmę ir suformavo vandens telkinį, kuris akumuliuoja Nemuno vandenį ir sumažina ledo sangrūdų susidarymo galimybę. Visgi, Nemuno „prijaukinimas“ turėjo savo kainą -- tiek materialine, tiek moraline išraiška.
Legenda tęsiasi
Dėl didelių teritorijos parengiamųjų darbų, užtvankos ir hidroelektrinės statybos kaštų abejonių nekyla, tačiau iki šiol sudėtingiausia įvertinti senajame slėnyje gyvenusiems žmonėms padarytą moralinę žalą. Nors dauguma jų už išsikėlimą gavo nustatyto dydžio kompensacijas, kas ryžtųsi įkainoti jų patirtus išgyvenimus?
„Kaip skauda vaikui širdelę, kai kas nors sugriauna jo supiltą smėlio pilį, o kiek skaudėjo tiems žmonėms, kurie buvo priversti griauti savo rankomis nuglostytus namus?“ -- retoriškai svarsto Janina Danielienė, iš Laumėnų kaimo išsikėlusi būdama dvylikos ir iki šiol reginti savo kaimą akyse tarsi gyvą. Daugeliui senosios kartos atstovų priverstinis iškėlimas iš gimtų namų buvo tolygus tremčiai, o kitų žodžiais tariant, net baisesnis: į naujas, svetimas žemes senieji dugno gyventojai kėlėsi tarsi sraigės su visais namais, privalėjo iš amžino poilsio vietos išsikasti savo mirusius artimuosius, užversti ir užlyginti šulinius, išrauti sodus... Dugnietė menotyrininkė Milda Mildažytė-Kulikauskienė, kuriai iki šiol sapnuojasi gimtojo kaimo vaizdai, prisimena, jog jos tėvai skaudžiai išgyveno išsikėlimą: kol vanduo kilo, jie iki paskutinės minutės stovėjo savo sodyboje.
,,Kol apsipratom naujoj vietoj, labai sunku buvo -- atrodė, kad į duobę įkritom.Vis prisimindavom gyvenimą  slėnyje." -- teigė iš Kampiškių kaimo kilęs Leonardas Kepežinskas.
Šiandien Kampiškių, kuriose gimė ir garsusis lietuvių poetas Jonas Aistis, neberasime žemėlapyje. „Nuskendusį“ kaimą mena tik šalia Kauno marių rymantis vienišas koplytstulpis. Neberasime ir dar 18 kaimų, kurių žemės liko marių dugne, o pavadinimai tik žmonių atmintyje. Tačiau jų vardai neliks užmiršti, nes užlieto Nemuno slėnio istorija jau tapo legenda. Tad tegul plaukdama iš lūpų į lūpas ši Kauno marių legenda tęsiasi!

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: