Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 27 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6166740

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Žygis link LDK paveldo Ukrainoje-5 dalis PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 08 Spalis 2010 09:01

Labai atsiprašome už Jūsų nepatogumus negalint matyti visų TV laidų. Šiuo metu nesklandumai šalinami, svetainė atstatyta 80 proc. Greitu laiku tikimės atstatyti visą svetainės veikla. Jei pastebėsite laidą kurios negalite matyti- prašome pranešti svetainės administratoriui laidos pavadinimą el paštu : Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Diena persirito į antrą  pusę, bet karštis vis dar nesitraukė. Pagal numatytą programą turėjome dar spėti aplankyti Olesko pilį, iki kurios vingiavo netrumpas kelias.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Stabčiojimai atsigaivinti  ledais ir kiti pakelės malonumai atsiliepė aidu, kai pasiekėme nedidelį  miestelį, įsikūrusį  Volynės ir Halyčo pasienyje. Priėję prie pilies vartų, buvome nemaloniai nustebinti, kad norint patekti į aptvertą teritoriją, reikalingi ne tik bilietai – ogi jie išvis nuo 15 valandos jau nebeparduodami. Apsauginiai be didelio susidomėjimo  klausėsi mūsų porinimo apie pilį, kurią būtinai turime aplankyti, norėdami atiduoti pagarbą savo protėviams. Pasirodo, juos kur kas labiau domino galimybė užsidirbti, pasinaudojus lietuvių patriotų užsidegimu. Svajos, kad mūsų ypatinga misija suminkštins kietas sargų širdis, buvo nuleistos į žemę, gavus netikėtą pasiūlymą. Tuojau pat prie mūsų prisistatė tautiniais rūbais apsirėdęs jaunikaitis su dviejų arklių traukiama „brička“, pritaikyta vežioti tingiems turistams. Mums tereikėjo susimokėti kiekvienam už „turistinį maršrutą“ aplink pilį, kurį mes mieliau būtume įveikę savo kojomis. Tebuvo tik viena problema – vežimaitis nedidelis, o mūsų šeši plius vežikas. Paskaičiavus, kad du ratus  sukti už tą pačią sumą  jiems apsimoka mažiau, buvome „suslėgti“ ant dviejų suoliukų vienam reisui.  Linksmai girgždėdami pajudėjome kalno link. Juokavome, kad mums negi nuskilo, nes kalnas pakankamai status, tad pailsės nuvargę kojos. Iš malonumo jau buvome bepradedą traukti lietuviškas dainas, kai lenktame  posūkyje staiga virstelėjome. Lyg nutraukta styga sugriežė vežimo iena. Daina ir kelionė, nesukorusi nė trečdalio kelio, baigėsi...Tarsi ir gaila buvo gailiai aplink vežimą trypinėjančio vaikinuko, bet tos išdavikės mūsų akys degė piktdžiuga. Taip ir reikia: norėjo vienu šūviu nušauti du zuikius, bet ir tas vienas paspruko ir dar nuostolių pridarė. Toliau savo kelionę aplink pilį tęsėme kaip ir buvome planavę –  pėstute. Visai linksma buvo ropštis į ganėtinai statų šlaitą, kol prieš akis išdygo  įstabus vaizdas. Ovalo formos pilis, kuri priklausė Gedimino sūnui kunigaikščiui Liubartui, XV a. I p. –  Švitrigailai ir  kurioje gimė būsimasis Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Janas  III Sobieskis. Žvelgiant  kokius 50 metrų žemyn į slėnį, buvome pakerėti nuostabių reginių: griovys ir sienos, kažkada tarnavę pilies gynybai, stovėjo taikūs ir tylūs, tolumoje mėlynomis langinėmis švietė trobelės, laukų platybėse  ganėsi gyvuliai, vėrėsi  žydinčių pievų žaliai geltonas stebuklas, gaubiamas ramybės skraiste. Žiūrint į pilį ir į slėnį apėmė prisilietimo prie  amžinybės jausmas. Pavėlavę ir nepatekę į pačią pilį ir neapžiūrėję jos iš vidaus, savo nuoskaudą kompensavome pilyje įsikūrusioje kavinėje suvalgydami ukrainietiškų barščių ir atsigaivinę alumi ar sultimis. Nusileidus žemyn prie išėjimo, mūsų piktdžiuga jau buvo beišgaruojanti, o derybininko, pasiųsto tartis dėl galutinio užmokesčio už „pasivažinėjimą“, širdis buvo dar minkštesnė... Pilies papėdės aikštelėje nusipirkę literatūros šokome į autobusiuką ir lėkėme tolyn, kad dar su šviesa spėtume apžiūrėti kitą objektą.
Saulei krypstant vakarop ir artėjant prie viduramžiais laikyto didžiausiu – Kremenco miesto, pakito  kraštovaizdis – lygumas pakeitė kalvos. Pakilome į Bonos kalną, nuo kurio atsiveria nuostabūs Kremeneco vaizdai. Ant šio kalno stovi ir Vytauto pilies griuvėsiai. Pilis neatstatyta iki šiol – išlikę dviejų bokštų, gynybinių sienų, gyvenamojo pastato griuvėsiai, kuriuos apžiūrėti galėjome tik susimokėję. Tačiau, išvydus saulėlaidoj paskendusius, Vytauto kadaise  statytus, ilgą laiką  neįveikiamus priešų, gynybinius mūrus, nesigailėjome. Neapsirikome ir dėl gidės, vaizdingai pasekusios pilies istoriją. Medinių įtvirtinimų šioje vietoje būta dar Kijevo Rusios laikais. 1340 metais Kremenecą prijungus prie LDK, pastatyta medinė pilis, o Vytauto įsakymu mediniai įtvirtinimai pakeisti mūriniais. Šioje galingoje pilyje už sąmokslą prieš Vytautą buvo įkalintas Švitrigaila. Po gero šimtmečio Žygimantas Senasis Kremenecą ir jo apylinkes padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai, kurios vardu iki šiol  tebevadinama  kalva. Jos valdymo metu tvirtovė turėjo aukštas sienas, tris bokštus, kareivines, parako saugojimo pastatus, buvo aprūpinta patrankomis. Karalienė rekonstravo tvirtovę renesanso stiliumi. Bona Sforca daug davė ir Kremeneco miestui – iš Italijos atvežė bulvių, morkų, petražolių, svogūnų, leido importuoti ir prekiauti valgomąja druska. Ypatingai suintriguoti buvome pasakojimu apie kalno teritorijoje esantį šulinį, kuriame galimai paslėpti karalienės Bonos lobiai. Apsvaigusiems nuo  praeities legendos dvasios mums netgi pavyko nustatyti vietą, kurioje reikėtų ieškoti glūdinčių turtų. Su švelniu virpuliu ir grauduliu širdyse leidomės žemyn nuo  raudona vakaro žaros antklode  uždengto  kalno. Tvenkiantis sutemoms tirštėjančiuose spalvų šešėliuose  žaidė raudoni pilies akmenys. Virpėjo oras, trakštelėjo eglės šaka, šmėkštelėjo besiblaškantis karalienės Bonos siluetas,  paniręs į pradėjusio dilti mėnulio pamėklišką šviesą. Mums nulipus į apačią, kalnas smigo į palaiminą nakties tylą. Karalienės lobiai liko saugiai gulėti  kalvos gelmėse…
Grįžinėdami dar  stabtelėjome ties apšviesta Dubno pilimi, kurios apžiūrą teko atidėti rytdienai. Kas bandė  įamžinti ją plazdančios Ukrainos dvispalvės fone, kas pavargęs atgulė aukštielninkas ant aikštės suoliukų ir skaičiavo žvaigždes. Prieblandai nugrimzdus į gilią tamsą, autobusiukas tebevyniojo Ukrainos kelius, nebeviršydamas greičio, už kurį kartą jau teko susimokėti...

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: