Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 107 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6279881

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Nepasidavę lemčiai 2-oji dalis PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 13 Liepa 2010 22:59

Apibendrinant Durbės mūšio ir visų 1253–1261 m. žemaičių kovų rezultatus, galima pasakyti, kad nors dėl jų Lietuva pasmerkė save ilgam ir sekinančiam karui, kartu ji įgijo galimybę šitą karą laimėti. Durbės mūšio pasekme galima laikyti ir tai, kad prie Lietuvos prisijungė maždaug trečdalis Kuršo – šios teritorijos ir dabar yra neatsiejama jos dalis. Galop jeigu žemaičiai 1253 m. būtų paklusę Mindaugo valiai ir pasidavę Ordinui, šis būtų sukūręs Pabaltijyje vieningą valstybę, o tokiu atveju ne tik Prūsija, bet ir dabartinės Latvija su Estija nebūtų išvengusios germanizacijos. Taigi Durbės mūšį galima laikyti vienu iš reikšmingiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono istorijos įvykių.

 Laida !

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

1261 metų rudenį Mindaugas atsisakė krikščionybės, nutraukė santykius su Vokiečių ordinu ir vėl suvienijo Lietuvą. Bet karas nesisekė. Didžiojo Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis, su kuriuo Mindaugas bandė sudaryti sąjungą, nesuteikė jam paramos puolant Cėsių (Vendeno) tvirtovę, vietiniai gyventojai taip pat neparodė pakankamo entuziazmo. Taigi apsiaustis žlugo, o Mindaugas ėmė gailėtis pasidavęs Treniotos spaudimui. Tarp dėdės ir sūnėno atsirado prieštara. Netrukus Mindaugas prarado dar vieną sąjungininką: mirus Mortai, jis nusprendė vesti jos seserį, kuri jau buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto, neturinčio jokio noro skirtis su žmona. Galiausiai Daumantas sudarė sąmokslą su Treniota ir 1263 metų rudenį nužudė Mindaugą kartu su dviem jo sūnumis. Sostas atiteko Treniotai, bet po pusmečio jis pats buvo nužudytas Mindaugo rėmėjų, ir į valdžią atėjo Haličo-Volynės kunigaikščių remiamas stačiatikis Mindaugo sūnus Vaišalgas, kuris vėl atnaujino draugiškus santykius su Vokiečių ordinu. Vėliau jis perdavė Lietuvą savo svainiui Cholmo kunigaikščiui Švarnui Danilovičiui. Sumaištis Lietuvoje pasibaigė tik apie 1269 metus, kai valdžią perėmė Kernavės kunigaikštis Traidenis.
Deja, Didysis Prūsų sukilimas tuo metu jau buvo besibaigiąs, o Šiaurinis Kuršas pasidavė dar 1267 metais. Tačiau Ceklis ir Mėguva, nepaisant Kretingos žlugimo 1263 metais, atsilaikė ir ilgainiui tapo neatskiriama Žemaitijos dalimi. Prie Lietuvos taip pat prisijungė ir pietiniai žiemgaliai, kurie su nedideliu pertrūkiu, priešinosi Vokiečių ordinui iki pat XIII a. pabaigos.
Žemaičių pasirinktas karas už laisvę Lietuvai tikrai kainavo brangiai, bet jis tapo įkvėpimo šaltiniu visoms vėlesnėms lietuvių kartoms.

Istorikė Inga Baranauskienė

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
>Varas gal
2 Pirmadienis, 19 Liepa 2010 07:27
"Jei žemaičiai anksčiau būtų paklusę Mindaugui, gal" .........
........lietuviai butu patape pravoslavais
lemtis
1 Ketvirtadienis, 15 Liepa 2010 16:53
Ne Durbė lėmė tą Žalgirį, kam čia spekuliuoti? Jei žemaičiai anksčiau būtų paklusę Mindaugui, gal pastarajam ir krikštas nebūtų tuomet reikalingas? O kur dar kitos gentys? Ne viskas taip jau paprasta. Todėl ir teko vienam krikštas, kitam Durbė. Durbės pergalė didelė, bet tai buvo paskutinis žemaičių kvėptelėjimas prieš mirtį: jie nebūtų išlikę Lietuvai neįsikišus. Nei žiemgaliai, nei latgaliai, nei kuršiai nebuvo taip palankiai nusiteikę lietuvių-žemaičių pasipriešinimui, juolab - nenorėjo jiems paklusti. Visi to meto įvykiai, ir kartu paėmus, ir atskirai, yra lyg stebuklai, kad išlikome; ir Mindaugo karūnavimas, ir Durbė, ir Mindaugo mirtis, ir Treniotos, kuris stokojo strateginio mąstymo ir būtų prakišęs kovą, mirtis, ir Vaišvilkas, ir Traidenis, galiausiai sugebėjęs suimti kumštin tiek Lietuvą-Žemaitiją, tiek kitų genčių besitraukiančias kruopeles.

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: